Iš „Ferrari“ praeities: kelionės į lenktynes 7-ąjį dešimtmetį

5
175
Ferrari truck
@pinterest.com

Logistika ir kelionės yra svarbi F1 dalis: lenktynės rengiamos įvairiose šalyse, jas dažnai skiria vos savaitė ar dvi. Komandų technika, įranga ir personalas turi būti greitai ir saugiai pergabenti iš vienos vietos į kitą. Šiais laikais tam pasitarnauja išvystytos oro ir sausumos transporto sistemos bei naujos technologijos. Palyginti su tuo, kaip komandos į lenktynes keliaudavo prieš 50 metų, dabar viskas atrodo daug paprasčiau.

1970 m. Zandvortas. „Ferrari 312B“ automobiliai „Fiat 643N“ sunkvežimyje

Inžinierius Mauro Forghieri, nuo 1962 m. iki pat 1987 m. buvęs atsakingas už „Ferrari“ lenktynių komandos techninį padalinį, keliones į lenktynes XX amžiaus 7-ąjį dešimtmetį puikiai aprašo knygoje „Forghieri on Ferrari: 1947 to the Present“.

„Nenoriu lyginti to, kaip į tolimas lenktynes keliauja dabartinės F1 komandos ir kaip keliaudavome anksčiau, nes tai neprasminga. Tačiau skirtumas, palyginti su praeitimi… verčia mane juoktis. Anuomet turėjai būti ypač prisitaikantis prie aplinkybių, daugiausiai dėl to, kad turizmas buvo mažai išvystytas, palyginti su tuo, koks jis yra dabar. Taigi organizuodavome savo keliones taip gerai, kaip leisdavo aplinkybės.

Mes, tikriausiai, „pasiekėme dugną“ vieno iš Didžiosios Britanijos „Grand Prix“ Silverstone metu, nes susirasti padorią gyvenamąją vietą buvo išties nelengva. Norėdama išvengti kelionių siaurais vingiuotais kaimo keliais, „Ferrari“ susitarė su presbiterionų (religinis judėjimas – vert. past.) pastoriumi, kuris turėjo netoli trasos esančias patalpas, skirtas studentams apgyvendinti. Šią, kaip paaiškėjo, nebrangią išeitį pasiūlė John Surtees (tuo metu atstovavęs komandai – vert. past.).

Patalpose buvo įrengti spartietiški gyvenamieji ir bendri vonios kambariai. Vakarieniaudavome salėje, pastorius sėdėdavo stalo gale. Maisto užsisakyti negalėjome, tad teko valgyti tai, ką gaudavome: kadangi virtuvė buvo britiška, sulaukėme ne vienos staigmenos. Tačiau patys buvome „spartietiški“, tad daug nesitikėjome ir niekada nesiskundėme, net ilgomis darbo valandomis kai, pavyzdžiui, vieną savaitgalį turėjau dalyvauti dvejose lenktynėse. 1965 metų liepos 10 dieną mes su J. Surtees užėmėme trečią vietą Silverstono GP, bet aš jo nepasveikinau, nes skubėjau į Lutono oro uostą, esantį už 80 kilometrų. Tą patį vakarą išskridau į Milaną, kur manęs laukė Sauro Mingarelli, gerai žinomas mechanikas, turėjęs „Ferrari“ techninės priežiūros dirbtuves Bolonijoje. Iš Milano išvykome į Trentą, kur Lodovico Scarfiotti dalyvavo Bondono kalnų lenktynėse viename iš Europos čempionato etapų. Nuėjau miegoti jau naktį, o kitą dieną prižiūrėjau Lodovico 2 litrų „Dino“, kuriuo važiuodamas, laimei, jis laimėjo. Toks buvo mano gyvenimas kiekvieną savaitę, kol tęsėsi lenktynių sezonas.

1964 m. „Ferrari“ mechanikai atlieka Jackie Ickx „Dino“ F2 automobilio pavarų perdavimo santykių keitimą Kensingtone, Londone. Miesto „Crystal Palace“ lenktynių trasa neturėjo reikiamų patalpų automobiliams laikyti per naktį, tad mechanikai dirbo automobiliui esant sunkvežimyje šalia viešbučio, kuriame buvo įsikūrusi komanda. Mauro Forghieri šioje nuotraukoje stovi nusisukęs, šalia jo tupi vyriausiasis mechanikas Giulio Borsari (@Forghieri on Ferrari: 1947 to the Present)

Automobiliai beveik visada iki popietės buvo bandomi Modenos autodrome, stebint Enzo Ferrari. Ypač jei sekantį savaitgalį turėdavo vykti F1 lenktynės. Modenos autodromas buvo „lėta“ trasa, suteikianti galimybę atlikti ribotus bandymus, bet tokia buvo mūsų procedūra. Bandymų pabaigoje viskas, įskaitant atsarginį variklį (du atsarginius variklius pradėjome vežiotis tik 1969 m. ir 1970 m. sezonais), buvo sukraunama į sunkvežimį „Fiat 643“, kuris tučtuojau išvykdavo į lenktynes. Sunkvežimį vairuodavo mechanikas Pignatti. Kadangi tik labai retais atvejais vienam iš kolegų būdavo leidžiama važiuoti kartu su juo, Pignatti kartais vienam tekdavo įveikti net 1500 kilometrų. Nepaisant to, kad tada dar nebuvo išvystyto greitkelių tinklo, visada būdavome tikri, kad ketvirtadienio vakare rasime Pignatti lenktynių trasoje iškraunantį automobilius. Įdomu tai, kad šis nuostabus mechanikas-vairuotojas dalyvavo „istorinėje dramoje“ su Enzo Ferrari, kuris tikrindavo net smulkiausias detales: kai Pignatti po vienos iš kelionių pateikė savo išlaidų išklotinę, Commendatore (taip buvo vadinamas Enzo Ferrari – vert. past.) pastebėjo, kad vairuotojas po vienos vakarienės išdrįso išgerti du puodelius kavos. Vairuotojui pinigai už antrąjį puodelį kavos grąžinti nebuvo!

Aš į trasą atvykdavau vėlų ketvirtadienio vakarą kartu su keturiais ar penkiais mechanikais, visi susispaudę važiuodavome kompanijai priklausiusiu universalu „Peugeot 404“. Mums buvo leidžiama skristi lėktuvu tik tais atvejais, kai atstumas tarp Maranelo (ten įkurta „Ferrari“ gamykla – vert. past.) ir kitų Europos vietų būdavo išties didelis; kitais atvejais begalinius atstumus įveikdavome ypač nepatogiai.

Lenktynių savaitgaliais mes, praktiškai, gyvendavome trasos garažuose ir turėdavome patys prasimanyti pietus, dažniausiai valgydavome sumuštinius. Vynas uždraustas nebuvo, bet jo butelį galėdavai išvysti retai ir tik tada, kai kas nors atsiveždavo jį iš Italijos. Visada tikėdavomės penktadienį ir šeštadienį vakarienę pavalgyti restorane, bet tai priklausydavo nuo to, kiek būdavo darbo. Gana dažnai man ar vienam iš mechanikų tekdavo užkandžių atvežti į trasą, nors stengdavausi visiems suorganizuoti „tikrus“ pietus. Po to grįždavome dirbti prie automobilių.

Olandijos GP, Zandvortas, 1965 metų liepos 18 diena. Mechanikų apsuptame „Ferrari 158“ automobilyje sėdi John Surtees, šalia stovi lenktyninko žmona Pat Surtees, Mauro Forghieri, Eugenio Dragoni ir vyriausiasis mechanikas Giulio Borsari. Kitas „Ferrari“ lenktyninkas, Lorenzo Bandini, sėdi ant sienelės (@Forghieri on Ferrari: 1947 to the Present)

Gyvenimas nebuvo lengvas ir paprastas, bet prieš komandoje pasirodant automobilių sporto direktoriui Eugenio Dragoni (šias pareigas jis ėjo nuo 1962 iki 1966 m. – vert. past.) viskas buvo dar blogiau. E. Dragoni iš anksto užsakydavo mums viešbučius ir pasirūpindavo, kad jie atitiktų pakankamus standartus. Eugenio Dragoni įtikino Enzo Ferrari, kad logistikos problemų sprendimas prisideda prie „šuoliuojančio žirgo“ įvaizdžio gerinimo, ir rūpinosi komandos narių elgesiu, apranga. Mūsų organizacija tapo priderama, o tai prisidėjo prie didėjančios žmonių pagarbos mums, nepaisant to, ar laimėdavome lenktynes.“

Spauskite čia norėdami skaityti daugiau istorijų

Komentarai

Pranešti kai
avatar
Rikiuoti pagal:   naujausi | seniausi | daugiausiai balsų
Praeivis
Adminas

Nuostabu, ačiū Engineer už puikią informaciją.

Skaitant buvo keista, kad Enzo toks skrudžas ir už papildomą kavą nesumokėjo 🙂

Praeivis
Adminas

Šitą faktą žinojau, kad jis nebuvo itin pinigingas kažkuriuo metu. Kažkada rašiau apie jį, kad jo gyvenimas buvo varikliai ir lenktynės. Ant kitų žmonių dažnai buvo piktas, iškyrus ant lenktynininkų, kuriems jis jautė didžiulę pagarbą. Tiesa mano faktai gali nesutapti, nes mano informacija iš interneto.

STFU
Adminas

labai smagu paskaityt apie senus laikus, foto gerules, ypac kai taiso savo ferrary sunkvezimio kuzave 🙂 jega, laukiam tesinio

wpDiscuz