1950 Monako GP: pirmoji J. M. Fangio pergalė ir variklis bolido gale

1950 buvo pirmieji metai kada Formulė 1 tapo pasaulio čempionatu, o Monako GP buvo antrosios lenktynės iš septynių tais metais.

Juanas Manuelis Fangio iškovojo pirmąją „pole” poziciją savo karjeroje, antroje vietoje palikdamas pirmųjų lenktynių nugalėtoją Giuseppe Farina. Abu lenktynininkai atstovavo „Alfa Romeo” komandai. Pirmoje startinėje eilėje stovėjo ir trečią vietą užėmęs Jose Froilanas Gonzalezas iš „Maserati”. 1950 metais iš pirmosios eilės startuodavo trys lenktynininkai.

Luigi Fagioli iš „Alfa Romeo” ir Alberto Ascari iš „Ferrari” atitinkamai tenkinosi penkta ir septinta pozicijomis.

Monake debiutavo „Cooper” bolidas pavadintas T12, o jį vairavo amerikietis Harry Schellas. Privati komanda tik vieną kartą bandė dalyvauti lenktynėse, kuri naudojo „JAP” variklį sumontuotą bolido gale. Tačiau jiems nepavyko nuvažiuoti bent vieno rato ir užfiksuoti kvalifikacijos laiko. Nepaisant to, komanda dalyvavo pačiose lenktynėse startavę iš dvidešimtos vietos.

Lenktynės prasidėjo chaotiškai nuo pirmojo rato

Lenktynininkai tuomet turėjo įveikti 100 ratų, o benda distancija buvo 318,1 km. Prasidėjus lenktynėms J. M. Fangio iškart išsiveržė į priekį, tačiau už jo vyko galybė incidentų.

G. Farina užvažiavo ant jūros vandens, kuris buvo išbėgęs tabako posūkyje, paslydo ir trenkėsi į sieną. Neskaitant italo, dar aštuoni lenktynininkai patyrė avarijas, tarp jų Luigi Fagioli ir Harry Schellas. Pastorojo lenktyninko, pirmasis bolido pasirodymas trasoje su varikliu gale baigėsi liepsnose.

Lenktynėse pilotų gretos ir toliau retėjo – F. Gonzalezas privalėjo baigti lenktynes nepasiekęs finišo dėl susidūrimo, o iki lenktynių pabaigos dėl mechaninių problemų pasitraukė dar du lenktynininkai.

Monako GP J. M. Fangio išliko lyderiu visuose 100 ratų, nuvažiavo greičiausią lenktynių ratą ir antroje vietoje važiavusį Alberto Ascari aplenkė vienu ratu.

Iš viso tik 7 iš 19 startavusių atvažiavo iki finišo.